dar nesenai visos tryškome puikia nuotaika, dalyvaudamos bizoku kalėdiniuose projektuose, spalvinome viena kitos nuotaikas, pavirsdamos slaptais angelais sargais, žiniukėmis, besivaržydamos "fanų iššūkyje". o kur dar linksmas advento kalendorius, bizoku nominacijos (beje, dar kartą sveikinu jų nugalėtojas), kalėdinės pažintys.
ant rankų neįmanoma suskaičiuoti, kiek projektų įvyksta per metus. pamenat fanų šturmą (kauną padabinau plakatais), kiro, shin, yu, strify, rom3o gimtadienio projektus? o tuos visus, x-failų tipo, kur viskas viskas būna slapta? ar pamenat visas bizoku žyyyynias (atsiprašau, jei suklydau "y" skaičiuje)? ar pamenat akimirkas, kai visos klaikiai juokdavomės, krisdavom nuo kėdžių, pamiršdavom kvėpuoti, šypsodavomės, verkdavome, lipdavome prie monitorių, skaitydamos ff ar one - shot, auksines citatas, spoksodamos į naują bizoku žyyyynių mergaičių pranešimą. ar pamenat meet'us, kur kažkas verkė, žadėjo nepamiršti hug'ų, pokalbių ir iškrėstų šunybių. pamenat?
cinema bizarre fiziškai neliko. faktas, kaip meteoritas, sunakinęs pusę mano žemės. gal mes neišvysim jų naujų klipų ir dainų, bet kas uždraus patiem montuoti video, karpyt dainas, seilėtis žiūrint į senas jų foto, plūduriuoti šiltuose prisiminimuose, pakartotinai skaityti interviu ir žiūrėt senų cb tv epizodų. mes esame fanės, taip? beje, nebetkokios, o jau legendinės. retas virtualioje erdvėje esantis tinklalapis gali pasigirti tokia gausa projektų, narių, aktyvumu. ką aš noriu pasakyti? kad cb buvo ne tik laukimas kažko naujo. jie yra muzika, mušanti širdyje, jie yra stiluus, gyvenantis mumyse, jie yra viskas, kas sudaro didelė dalį mūsų. meilė jiems gimė mumyse. užverkite duris, kad ta neklaužada niekur nepabėgtų. mes esame tai, kas liko iš cb ir neturime leisti, kad tai, kas buvo sukaupta per visą jų gyvavimo istoriją, išnykštų. galime įrašyti juos į raudonąją knygą ir saugoti bei mylėti dar labiau nei ankščiau.
ką aš siūlau šitaip stačiai grybaudama? pasilinksminkit! cb paliko mus fiziškai, bet išeidami paliko du nuostabius albumus, krūvas nuotraukų ir interviu, savo nerealios televizijos laidelių, klipų. nebūkim gobšos ir nereikalaukime per daug. gavome du šaunius koncertus (persiprašau, kad užmyniau ant žaizdos toms, kurios nebuvo nei vienam) ir milijardus akimirkų su viltimi, kad jie atvažiuos dar kartelį. džiaukimės, kad pažinome juos, kad sėmėmis jėgų, dusome, krykštėme. jie buvo mūsų tiltas į bizarrebitiją. jie sukūrė ne tik po dalį tavęs ir manęs, bet ir po draugystę.
garbingai klausykitės toyz, kai norėsite pasilinksminti, ir dar garbingiau final attraction, kai norėsi nusiraminti, prisiminti seniausius, nuostabiausius ir geriausius laikus su jais. jie, kaip ir, kaip ir bizoku , kaip ir visa tai, yra nepakeičiama. prisidėkime prie bizoku administracijos ir padėkime pačios sau nepamiršti, ir kur atsirao tiek gėrio, magijos ir stebūklo čia, aplink mane, jus, juos.
tai, kad jų nebėra, nedraudžia mums būti kartu, tiesa?
jie buvo teisūs, sakydami, kad visi esame žaislai. nesvarbu, ką tada jie turėjo omenyje. dabar jūs pačios matot ir suprantat,kad ir pačios buvote (buvome) pliušiniais meškučiais, šuniukais, kiškučiais, dailiom barbėm (kenais?) ir dar bala žino kuo. niekas nedraudžia ir mums žaisti.
visi mes esame žaislai šiame karingame pasaulyje, kur vienintelis visa ko vertas dalykas yra ta pati kova su piktu.
sėkmės, bizokietės.
padraika.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą