..

labas dienas, šeimyna. (ar man reikėjo kitaip kreiptis, tiesiog sakyti bizoku?). nelabai žinau, kaip čia kreiptis ir jus ir jus, visas ir visus. visgi. klausimų turiu milijoną, o dar prisidėjo ar mes tikrai esam vis dar tokie artimi vieni kitiems, kaip šeima.. ey, žmonės, kas su mumis darosi? su kiekvienu iš mūsų - tavimi, manimi, su jais? kas nors žino? kodėl kas kart užėjus suspaudžia širdį dėl visko, ko nebėra. paprasčiausiai nėra, ir nežinau kodėl. turim džiaugtis, kol galim tais, kurie stengiasi dėl visų likusiųjų. nes galbūt vieną dieną ateis labai nelauktai diena, kai jie paims nusispjaus į visą šitą vargą, pastangas ir išeis - ten kur geriau. užeini kas dieną, ir matai kiek visko teliko, o prisiminus viską kas buvo šiek tiek atgal, net baisu daros. mes ne augam, o mažėjam, ačiūdiev, kad tik po truputį. smagu, kad bent retkarčiais mūsų būna daugiau nei dažniausiai. pamatai kelis online žmogus, o nė vienos žinutės. ey, kur dingo didžioji mūsų dalis? ir kur dingo tas didysis noras kurti, būti, dalyvauti, susitikti, susipažinti, džiaugtis viskuo? kur visi mes dabar? ir kiek laiko mes dar būsim? kur dingo tie kurie taip šlovino mūsų bizarrus, o jiems suklupus - išėjo? iškeitė ar apsimetė, kad jiems per daug sunku? sentimentai ar dar kažkas užgriaužė juos čia būti? nejuokinkit, juk kiekvienai iš mūsų skaudėjo, skauda ir galbūt dar ilgai skaudės dėl viso šito ir dar to. juk daugelis viską prisimena su ašarom ir kažkuo besidaužančiu viduj. ir vistik, kodėl mūsų "dievai" turėjo būti ištikimi sau ar mums, jeigu mūsų dalis nebuvo? juk visur daugiau mažiau tas pats. ir kas jei jie rytoj grįš ir supras visą tai, kad tai buvo trumpalaikė manija? trumpalaikiai susižavėjimai. jie grįš į nieką. 
nesidedu teisuole ar geruole, nepamanykit. tik man širdį griaužia, kad viskas taip einas.
praėjo penki sunkūs mėnesiai ir kelios dienos, o mes nuleidom rankas, tikėjimus. tai kas bus toliau?

negi jum negaila, taip imt ir paleist viso šito?