Rasa: Šiuo metu visa Lietuva didžiuojasi, jog yra lietuviai (ak, tas krepšinis). O kaip yra Tau? Ar laikai save patriote?
Donata: Hm, sunkokas klausimas. Na, atvirai sakant, nelaikau savęs didele patriote, mano ateities vizijos irgi daugmaž siejasi su užsieniu, bet gerbiu Lietuvos istoriją, kultūrą, man tai įdomu ir manau, kad lietuvių vienybė, kad ir sukurta net ir krepšinio, yra reikalinga ir svarbi mūsų šaliai.
Rasa: Kokios tos vizijos?
Donata: Studijos. Kol kas būsiu tik antrokė gimnazijoje, tad dar aiškių planų neturiu, bet pakalbam apie tai su mama. Taigi, jei pasiseks, planuoju studijuoti užsienyje. :}
Rasa: Ką Tau reiškia Tavo gimtasis miestas?
Donata: Uch, Ukmergės kaimas, kaip kartais mes jį pavadinam ;D Na, visų pirma visa vaikystė, darželis, draugai, ilgiausi vakarai lauke žaidžiant, pirmi spektakliai, pirmos šokių pamokos, paskui vidurinė, dabar gimnazija. Mano gimtasis miestas nėra labai didelis, tad praktiškai kiekvieną jo vietą galiu susieti su kokiu nors vaikystės ar paauglystės įvykiu. Manau, man tai brangiausia šiame mieste. Kad čia viskas labai pažįstama ir sava, kupina prisiminimų. Be to, tai vieta, kur visada galiu sugrįžti ir jaustis gerai.
Ir, žinoma, visi žmones, draugai, kurie gyvena čia. Patys svarbiausi man žmones. ^^
Rasa: Jei reikėtų pasirinkti – Berlynas ar Ukmergė, ką rinktumeisi?
Donata: O Dieve. Sunku. Berlynas - kaip svajonė, laisvė, didelis miestas, kuris mane visada žavi. Ukmergė - dabartis ir visa mano praeitis. Bet manau, rinkčiausi Berlyną. Į Ukmergę visada galiu grįžti kaip į namus, o Berlynas gali tapti mano ateitimi, juk noriu tiek daug nuveikti :}
Rasa: Žinau, kad rašai eilėraščius, apsakymus ir kitus kūrinius. Kaip atradai savo pomėgį kurti?
Donata: Tai nuskambės gan juokingai, bet, kai mažesne būdama galvojau, kuo norėčiau būti, pamėginau tai susieti su savo pomėgiais. Kadangi visada labai daug skaičiau, pamaniau, kad man patiktų būti rašytoja. Pradėjau po truputi rašinėti, paskui kartą įsidrąsinusi nunešiau kelis eilėraščius savo lietuvių kalbos mokytojai. Sakyčiau, būtent tada tai virto tikru pomėgiu, dalyku, kuriuo ėmiau užsiimti, prie kurio dirbau ir stengiausi. Manau, būtent dėl to, kad atsirado žmogus, kuris manimi ėmė tikėti. Todėl esu labai dėkinga mokytojai, kad mane palaikė, kitaip galbūt tai niekad ir nebūtų tapę tokiu stipriu mano pomėgiu.
Rasa: Ką veiki be rašymo?
Donata: Manau, kaip ir dauguma paauglių - filmai, muzika, knygos. Man daug kas įdomu - mada, teatras, mėgstu, kai tik galiu, eiti į spektaklius, taip pat patinka mokytis kalbų. Dabar kaip tik mėginu susitvarkyti su prancūzų ;D O, ir fotografija. Šiais metais su draugėmis darėm tiek fotosesijų, kaip niekad anksčiau, ir man tai labai patiko. Dažniausiai fotografuodavau aš, taip ir fotografija tapo dar vienu hobiu. ^^
Rasa: Kokias kalbas jau esi išmokusi, o kokios, be prancūzų, dar yra Tavo ateities planuose?
Donata: Geriausiai, manau, moku anglų, taip pat truputį rusų, nors jos nemėgstu ir ispanų. Ispanų kalba galbūt niekad nebūtų pakliuvusi man, jeigu ne Rebelde Way serialas ir grupė Erreway. Jie nerealūs. ^^ Planuose kol kas tik prancūzų ir vokiečių, ją irgi labai norėčiau pramokti.
Rasa: Kažkada minėjai, jog turi labai daug svajonių. Kokios jos?
Donata: Didžiausia mano svajonė - parašyti tikrai gerą istoriją, jeigu pavyks, ir knygą. Labai norėčiau savo istorijomis sukelti žmonėms kuo daugiau emocijų, priversti juos susimąstyti. Apskritai aš labai dažnai užsisvajoju apie daugybę dalykų. Norėčiau pakeliauti, pamatyti kuo daugiau, svajoju apie ateitį, kuriu įvairiausius planus. Sunku dabar taip išvardinti. :} Bet visada turėdavau kokią svajonę. Maža norėjau tapti šokėja, dabar viskas persimetė prie rašymo. Tikiuosi, kada nors visos tos svajonės virs realybe. :}
Rasa: Strify. Vienoms jis patinka dėl savo nesibaigiančių kalbų. Kitoms todėl, kad turi puikų stiliaus pojūtį. O kuo jis sužavėjo Tave?
Donata: O, šitas vaikis ;D Viskuo. Tikrai. Visų pirma požiūriu į kūrybą. Kai jis apie tai pasakoja, atrodo, kad šneka taip nuoširdžiai. Man patinka, kad jis taip vertina tai, ką daro, kad tiek savęs tam atiduoda. Jo kalbos, stilius, unikalumas. Žinau, kad mums abiem patinka Timo Burtono filmai.^^ Nežinau, gal tai, kad atradau nemažai panašumų, mane ir patraukė taip susidomėti juo. Mane žavi visa jo asmenybė :}
Rasa: Kokią istorinę knygą rekomenduotum interviu skaitytojoms?
Donata: Philippos Gregory visos knygos yra fantastiškos. Sakykim, "Karalienės sesuo". Tai pirmoji jos knyga, man labai patiko. O šiaip man labai patinka ir visa klasika, tokios kaip "Vėjo nublokšti", "Ana Karenina", Jane Austen knygos. Tai gal ne tiek istorinės knygos, tiesiog jų veiksmas vyksta ne šiais laikais. Bet iš istorinių mano favoritė - Philippa Gregory. :}
Rasa: Papasakok, kaip čia taip nutiko, jog būdama vos šešerių gavai unikalią progą režisuoti spektaklį?
Donata: Aš buvau pamišęs vaikas ;D Darželyje turėjau draugę, kuri, man pasiseke, taip pat buvo pilna idėjų. Mes kasdien ruošdavome pasirodymus draugams ir auklėtojoms, statydavom mažus spektaklius. Mūsų darželio grupė buvo vaidybinė, mes nuolat pasirodydavome įvairiuose renginiuose. Tai būdavo nerealu, nors tada dar labai bijojau scenos. Ir turėjau tamsos baimę, tad tamsūs užkulisiai man būdavo kančia. ;D Vienam renginiui, kur turėjo pasirodyti daugybė grupių, auklėtoja leido mums patiems parengti spektaklį. Taip ir tapau režisiere, ir, auklėtojos prižiūrima, pastačiau šiokią tokią Pelenės versiją. Dar turiu diplomą už tai. Buvo tikrai fantastiška, kad mums leisdavo taip daug reikštis. ^^
Rasa: Kokią žmogaus savybę vertini labiau – nuoširdumą ar ištikimybę?
Donata: Nuoširdumą. Manau, jeigu žmogus nuoširdus, jeigu tarp mūsų nebus melo, apgavysčių, nutylėjimų ir intrigų, savaime atsiras ištikimybė ir pasitikėjimas vienas kitu. Man nuoširdumas atrodo labai svarbus bet kokiam bendravimui.
Rasa: Koks Tavo gyvenimo kredo?
Donata: Yra tokia Disnėjaus frazė, kurią labai įsiminiau. "If you can dream it, you can do it". Kitaip sakant, jeigu gali apie tai svajoti, vadinasi, gali tai ir įgyvendinti. Galbūt tai ir būdų mano kredo. ^^
Rasa: Kokį savo būdo bruožą išskirtum kaip geriausią, o kokį – kaip blogiausią?
Donata: Hm. Niekada nemokėjau vertinti savęs. Blogiausias, manau, būtų drovumas, kaip tik šiandien apie tai galvojau. Negaliu to pakęsti. Kartais, atrodo, turiu tiek daug ką pasakyti, o tyliu kaip vandens į burną prisisėmus. Mane pačią tai erzina ir, manau, neleidžia kitiems gerai jaustis šalia manęs. Nors esu tikra, kad kiti galėtų pasakyti daug blogesnių mano bruožų. ;D O geriausias... Hm... Tikrai nežinau. Gal tolerancija. Stengiuosi būtų tolerantiška žmonėms, nesmerkti jų. Manau, tam atsirasti daug padėjo bizarrai. Jie man padėjo suprasti, kad visi skirtingi ir tuo ypatingi.
Rasa: Užbaik sakinį: „Jei gaučiau šansą ... , būčiau laimingiausias žmogus visame pasaulyje“
Donata: Jei gaučiau šansą kaip nors įsitikinti, kad visos mano gyvenime šiuo metu vykstančios permainos bus tik į gerą, būčiau laimingiausias žmogus visame pasaulyje. Gal banalu ir nieko ypatingo, bet aš taip dažnai dėl to nervinuosi ir suku galvą, kad labai noriu kažko, kas mane nuramintų. Nors tai ir sugadintų visas ateities staigmenas.
Rasa: Kiek laiko praleidi BIZOKU?
Donata: Šiuo metu nedaug, ir tuo labai nesididžiuoju. Ana vasara buvo laikas, kai aš ten praktiškai gyvenau. Tikiuosi vėl pradėti dažniau lankytis, tiksliau, planuoju, ne tikiuosi. Bizoku - nuostabi vieta, ten aš susipažinau su fantastiškais žmonėmis, rašiau apie bizarrus. Noriu tai tęsti - visą bendravimą su bizokiečiais. ^^
Rasa: Kokius trūkumus įžvelgi mūsų šeimoje?
Donata: Galbūt pasyvumas, tai, kad visa šeima kiek pritilusi. Atvirai sakant, nemanau, kad tai susiję su pačiais Cinema Bizarre. Jų muzika yra vienas dalykas, kitas - mūsų visų bendravimas. Galbūt žmones nutolsta nuo forumo, nes grupė išsiskyrė, bet tie, kurie lieka, bendrauja ne dėl grupės, bendrauja todėl, kad jie visi yra kaip šeima. Manau, kad su Bizoku viskas bus gerai. Visuomet yra žmonių, kurie aktyviai veikia ir dirba visos šeimos labui, jiems turėtume būti labai dėkingi ^^
Rasa: Tavo palinkėjimas BIZOKU.
Donata: Likti tokiems pat nuostabiems, kokie yra, ir visada būti vieningiems. Būti šeima, palaikyti vieniems kitus. Ten tiek fantastiškų žmonių! Aš labai džiaugiuosi, kad priklausau Bizoku šeimai. Taigi, tiesiog likti savimi, stay bizarre ir gyvuoti dar labai ilgai. ^^
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą