vi: visi mes esame skirtingi

P - Padraika
V - Vi


P: tu – tai... (užbaik sakinį)
V: Aš - tai asmenybė, su kuria sunku bendraut, bet jei tau pavyko, negalėsi jos užčiaupti. Teks klausyti jos paistalų, kurie kartais šokiruos, kartais kels juoką, o kartais privers lieti ašaras.

P: ar laikai save kitokia negu kiti? jei taip, kodėl?
V: Visi mes esam skirtingi. Neturėčiau teisės laikyti savęs tokia kaip kitas asmuo. Esu kitokia, bet ne per daug. Ne, mano plaukai ne raudoni, ne žali, ne mėlyni. Ne, nesirengiu niekiap ypatingai. Bet manau, kad to nereikia, jog būtum kitoks. Užtenka vidaus. O vidumi aš kitokia. Mano nuomonė tikriausiai susikirstų su daugumos nuomone, nes nemėgstu mąstyti taip, kaip mąsto visi. Taip neįdomu.

P: „vi“ – skamba gana įžūliai. kiek jis gali pasakyti apie tave ir ką tau pačiai reiškia šis pseudonimas?
V: Jis pasako tiek, kiek reikia. Nemanau, kad visiškai atskleidžia vardą, bet ir leidžia bent maždaug jį nuspėti. Jis leidžia man būti tokiai, kokia esu: šiek tiek kitokiai, nepilnai atsiskleidusiai, kiek pasimetusiai. Vi man reiškia daug. Susigyvenau su juo, pamilau jį. Jis - daug kas man, nes jis - mano asmenybė, pavyzdžiui, forume. Pilnai užtenka tų dviejų, atrodo, nereikšmingų raidžių. Noriu, kad forumiečiai pažinotų mane tiesiog kaip Vi.

P: kokį gyvenimą gyvenančią save matai ateityje?
V: Tiksliai neįsivaizduoju savęs ateityje. Tik tikrai nesieju su jokiais tiksliaisiais mokslais. Kai imu svajoti, matau save su karšta arbata rankoje, sėdinčią prie stalo ir ką nors rašančią. Tai teikia daug džiaugsmo man dabar. Bet kai svajonės nuplaukia tolėliau, suvokiu, jog būtų per daug drąstiška manyti, kad rašymas duos pelno, iš kurio laisvai pragyvenčiau ir tvirtai galėčiau kurti šeimą. Todėl visų pirma ateityje noriu baigti universitetą ar koledžą (mokyklą, savaime aišku, taip pat), o tuomet susirasti darbą, kuris man patiktų. Ir aš tikrai neturiu žalio supratimo, kas tai galėtų būti. Esu visiškai neapsisprendus dėl nieko tikslaus ateityje. Ir tai šiek tiek baugina.

P: žinau, kad mėgsti skaityti. atverk mums savo bibliotekos duris ir pasidalink ten sukauptu lobynu.
V: Skaityti tikrai mėgstu ir gavusi laisvą laiką stengiuosi jį išnaudoti būtent tam. Visiškai nemėgstu fantastikos: knygų apie ateivius, įvairias būtybes, kurių realybėje nėra ir panašiai. Niekad nesuprasiu, kodėl žmonėms įdomu skaityti apie drakonus, draugaujančius su žmonėmis ar dar ką nors. Mėgstamiausios knygos neturiu. Bet patinka daug. Bet tikriausiai įsimintiniausia knyga ,,Meilė tarsi pragaras''. Pavadinimas tikrai žudantis. Atrodo, jog bus dar viena istorija apie juokingą meilę, bet taip anaiptol nėra. Knyga ganėtinai rimta, apie merginą, kurios vos neišprievartavo. Rašytoja puikiai perteikė jos jausmus, išgyvenimus, baimę likti nesuprastai. Pamenu, kai knygą davė draugė. Buvau gal 12 metų. Ji sakė, kad veikiausiai dabar neskaitysiu arba nsuprasiu. Taip ir nutiko. Perskaičiau ją daug vėliau. Ir netgi 2 kartus. Tikrai žavėjausi ja ir iki šiol manau, kad tai gera knyga.

P: kokia atmosfera tau atrodytų tobula?
V: Dabar ir yra beveik tobula. Namuose tylu, tylu. Girdisi, kaip aš kvėpuoju ir spaudau klaviatūrą.:) Tetrūksta tyliai įjungtos ramios muzikos. Galbūt My Obsession dainos, nes ji priverčia krūptelti, įslieti į ją, bet kartu suteikia tokią ramybę ir neapsakomą žavesį.

P: esi karinga? kaip sprendi iškilusius nesklandumus?
V: Tikrai mėgstu pasikarščiuoti. Užsiliepsnoju velniokiškai greitai. Manau, kad kartais aplinkiniams net sunku suprasti, kodėl, ką jie padarė. Bet taip pačiai greit moku atsileisti. Ne visose situacijose, žinoma. Negaliu vadinti savęs labai karinga, bet įsiutus tikrai galiu daug ką. Gal kartais per daug. Tačiau to nesigėdinu. Visi mes kartais klystame.

 P: kiek daug sau gali leisti kontaktuodama su nepatinkančiu žmogumi?
V: Žiūrint, kas jis toks. Jei realybėje su juo susiduriu, ir dar ganėtinai dažnai, tikrai mokėsiu būti mandagi ir neįžūli, neparodysiu, kad jis man nuoširdžiai nepatinka, nes nenoriu apsikraut nereikalingais pykčiais, konfliktais. Tačiau, jeigu su juo susiduriu retai arba bendrauju tik virtualiai, galiu drąsiai jam parodyt, jog jis man nepatinka. Galiu išrėžt daug dalykų, nemalonių tiesų, išsakyt bjaurią savo nuomonę apie jį. Tikriausiai dabar atrodo, kad tai tėra drąsos stygius. Galbūt, nežinau. Bet pati tai įvardinčiau kaip nenorą turėti kvailų ir nereikalingų pykčių. Man to visiškai nereikia. Plaukiu savo vagele ir nenoriu, kad kažkas kištųsi į ją ir trikdytų srovę.

P: turi autoritetų? jei taip, kas jie ir kaip atsirado?
V: Nežinau, ar tas žmogus visiškas autoritetas man. Tiesiog jis arčiausiai to. Tai mano istorijos mokytoja. Daugelio nemėgstama, nekenčiama, bet man ji velniokiškai patinka. Drąsi ir stipri jauna moteris. Nubrėžianti mokiniams aiškias ribas, puikiai valdanti net blogiausią klasę. Ji turi griežtą savo nuomonę, aiškiai parodo savo valdžią ir neleidžia niekam prieš ją šokinėti. Ji be galo išsilavinusi ir protinga. Manau, kad ji geras pavyzdys. Nenuvertinu ir savo mamos. Kartais per daug pasikarščiuojanti, bet taip pat ne ką prastesnė moteris. Ji labai skiriasi nuo mokytojos, tačiau turi lygias teises būti sąraše žmonių, iš kurių norėčiau kažko pasisemti.

P: ar esi religinga? ką laikai savo dievu (dievais)?
V: Tikiu į Dievą. Nesilankau bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, paprastai apsilankau tik per kai kurias šventes. Bet taip yra todėl, kad pasikalbėti su Juo galiu sėdėdama savo kambaryje, kas man patinka labiau. Man tikrai negėda prisipažinti, jog kartais mėgstu pasikalbėti su Dievu. Kartais norisi išsakyti susikaupusius jausmus, kartais užtenka tiesiog pažvelgti į dangų ir jausti palengvėjimą. Tvirtai manau, kad tam nebūtina melstis, užtenka kalbėti. Kalbėti, daug kalbėti, sakyti tai, ką nori, tai, kas slegia, kas neduoda ramybės. Paauglystės pradžioje dėjausi maištininke, primygtinai kaliau tėvams, kad aš Juo netikiu, Jis kvailystė. Tai aš buvau tada kvailystė. Net jei Jo tikrai nėra, ( ką kažkada yra pasakius net tikybos moktyoja) aš juo tikiu, nes be tikėjimo žmogus miręs. Galit kartot, kad netikit Dievu, bet neįtikinsit manęs, kad netikit niekuo. Žmogus negali netikėt.

P: esi prietaringa? laikai po pagalve mylimojo nuotrauką, kad jį susapnuotum, renkiesi draugus pagal testus ir neini iš namų, kai to neleidžia dienos horoskopas?
V: Tikrai ne. taip, kartais perskaitau horoskopą, bet tikrai neseku jo. Juos rašo žmonės, neturintys, ką veikti, žmonėms, kurie parsidavė pigiam tikėjimui ir iš tos nevilties įsitiki kito žmogaus pasakojimais. O testus aš mėgstu. Ne, jais netikiu, anaiptol, tačiau kai kurie pakelia nuotaiką, priverčia šypsotis, kai gaunasi didžiausia kvailystė.

P: koks yra keisčiausias dalykas, kurį tau kada nors yra tekę išgirsti?
V: Hmm, įdomus klausimas. Neįsivaizduoju. Dabar tikrai neįsivaizduoju. Daug keistų dalykų teko išgirsti. Ir vien todėl, kad tik man jie ir yra keisti. Kartą buvo tikrai keista ir juokinga klausytis vienos mergaitės, kuri tvirtino man galinti pakeisti savo draugus į gerąją pusę. kadangi nesu super optimistė, labai ja stebėjausi, mintyse juokiausi ir buvo keista, kaip ji gali drįsti taip manyti.

P: kokie dalykai tau atrodo tabu? o gal tokių nėra?
V: Galbūt man tabu būtų išsirengti prieš visą Lietuvą. Man tai apskritai labai juokinga. Žmonės neturi kvailumo ribų. Dabar jie drąsiai gali viešai darytis plastines operacijas, rodyti slapčiausias kūno vietas. Bet man tai atrodo kvaila. Nors aš anaiptol nesakau, kad to daryti negalima. Bet manau, kad ryždamasi tokiai fotosesijai turėčiau būti užtikrinta jos privatumu ir, žinoma, meniškumu. Bet kol kas net nesu tikra, ar norėčiau, kad tokias nuotraukas darytų svetimas fotografas. Galbūt išvis be jų apsieičiau. Ir aš žinoma kalbu apie vėlesnį laiką.

P: tiesiog negaliu nepaklausti dėl lietuvoje siaučiančių homofobiškų audrų. ką manai apie rengiamas homoseksualų eitynes vilniuje gegužės mėnesį?
V: Neturiu nieko prieš prieš kitokią orientaciją. Nesmerkiu tų žmonių, nes jie visiškai normalūs, tokie pat kaip mes. Daug kas smerkia tokius žmones, tarsi jie būtų žvėrys. Žinai, girdėjau, kad baiminamasi, jog įtvirtinus homoseksualų santuokas, sumažėtų tradicinės orientacijos santuokų. Tikras absurdas. Kodėl jų turėtų pamažėti? Jei man patinka vaikinai, kodėl susituokus dviems merginoms, man turėtų imti patikti jos? Galbūt aš kvaila, bet nesuprantu jokio ryšio. O eitynės.. Aš nei už, nei prieš.

P: apibūdink sąvoką – žmogus iš tuštybių mugės. daug tokių teko pažinti?
V: Man žmogus iš tuštybių mugės tai toks žmogus, kuris tuščias vidumi. Jis paskendęs galbūt savo prabangiame gyvenime, turi viską, ko trokšta širdis, visas materialines gėrybes, bet iš tiesų neturi nieko. Jokių tikrų jausmų, jokios tikros laimės, jokio vidinio grožio, o vien dirbtinį išorės spindesį. Ir iš tiesų teko tokių žmonių sutikti savo mažam gyvenimėlį. Kažkada vieną tokį drįsau prisileisti, bet kai pajutau, kaip nudegsiu - paleidau jį ir bėgau kuo toliau. Man nereikia tokių draugysčių. Nereikia apgaulės, melo. To ir taip pilna pasauly ir man kartais pasidaro labai skaudu ir sunku, kad nieko nepakeisiu. Nepriversiu niekieno pasikeist, nes tai ne mano valioje. Todėl tokius žmones reikia aplenkti. Tegul jie skęsta savo tuštybėje, galvoja, kad esa pasaulio valdovai, dievai. Kada nors jie pajus vienatvę ir tikrą spindesio tuštumą.

P: gauni užduotį: jokių juslių ir receptorių neturinčiam žmogui apibūdinti pasaulį. kokiais žodžiais tai padarysi?
V: Gyvenimas. Pasaulis yra vienas verdantis gyvenimas. Viena netikėtumų ir kvailiausių nutikimų lavina. Vienas užterštas oras, vienas didžiulis jausmas, susidedantis iš meilės ir neapykantos. Kas aš tokia, kad smerkčiau pasaulį? Taip, dabar mano manymu jame per daug pykčio, nelaimių, mirčių, bet jame egzistuoja ir gėris. Ir kol aš jausiu jį kažkur viduje, tokį trapų, kol saugosiu jį, pasaulis man bus vienas didelis gražus gyvenimas. Žinau, turbūt tas žmogus palaikytų mane kvanktelėjusia, nesuprastų to, ką norėjau pasakyti, bet jausčiau, kad pasakiau viską.

P: koks buvo pirmasis įspūdis, kurį tau paliko cinema bizarre vaikinai, kai tik juos išvydai?
V: Patį pati pirmutiniausią kartą juos pamačius labai rimtai sprendžiau, ar jie merginos, ar vaikinai. Prisipažinsiu, laikiau juos nevykėliais, dar viena kvaila grupe 11-12mečiams. Bet kai įsiklausiau į jų muziką, pajutau kažką stipraus. 5 asmenybės kuria vieną ritmą. Tokį neužmirštamą, į kurį norisi įsilieti pačiai. Sėdėjau įsijungusi jų dainas ir žiūrėjau į monitoriaus ekraną. Tai buvo tikra akimirka.

P: na, ir, žinoma, tradicinis – palinkėjimas BIZOKU.
V: Tikriausiai tai bus ir tradicinis palinkėjimas - stiprybės ir vienybės. Turim likti kartu net tuomet, kai nebėra tų, dėl kurių čia sugužėjom. Mums reikia meilės ir darnos. Ir tikėjimo. Jie yra, nors išsibarsę. Kurkim šeimą toliau. Dėl jų ir mūsų, dėl meilės, kuri plakė ir, manau, vis dar plaka širdyse klausant jų dainų, dėl šypsenos žiūrint į jų nuotraukas, skaitant jų žinutes. Būkim kartu dėl visko, dėl ko buvom iki šiol, nes verta.