Su jumis aš, Rasa.
Jiems išėjus, bejėgiškai verkiau, negalėjau pakilti, nenorėjau nieko kito, tik sprogti į daug mažų dalelių ir kažkokiu būdu susmaigstyti Jų širdis, tarsi atkeršijant už patirtą skausmą. O štai dabar, praėjus jau šiek tiek daugiau nei aštuoniems mėnesiams, aš stojuosi ir matau, kaip tai daro kiti. Matau, kaip mes atbula ranka perbraukiame per veidą ir sūrūs ašarų krisleliai krinta ant žemės, matau, kaip rankomis atsargiai remiamės į grindinį ir laikydamiesi turėklų statome kojas, matau, kaip žengiame pirmus žingsnius kovos link. Aš nepasiduosiu, o jūs?
Bandau suskaičiuoti, kiek širdžių dėl to dužo į šipulius. Galbūt kai kam tai tik dainos, o galbūt kai kam tai gyvenimai. Kol vieni numojo ranka, kiti tvirtai suspaudę kumščius juos laikė tol, kol rankos pradėjo tirpti. Kol vieni nejautė jokio kartėlio, kiti kruvinom ašarom žymėjo savo muzikos grotuvus. Ar Jie nukirpo mums sparnus? Ar mes nebegalime skristi toliau?
Ne, mes tai padarysime.
Aštuoni mėnesiai ir kelios dienos – ar tai tinkamas laikas mums stoti į kovą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą