Kaip atrodo Bizarre Kalėdos?

Rausvųjų

komandos one shot

rausvosios komandos nariai : YUMINA, ir UNENDLICHKEIT

Gretimame daugiabutyje tylutėliai skamba Kalėdinės giesmės, keliuose languose žybsi ryškiaspalvės, akį rėžiančios lemputės, o per tirštą pūgą lekiančių praeivių lūpų kampučiai tik šiandien kilstelėję aukščiau jiems normalios ribos. Pažįstamas reginys, tiesa? Jei Kalėdų vakarą išsivirtum didelį puodą karštos kakavos ir priglaustum skruostą prie ledinio savo kambario lango, pamatytum daugmaž tą patį. Tačiau tik ne tada, kai esi šešių pašėlusių vaikinų kaimynas!

Iš gretimo buto netrunka pasigirsti riksmai. „Kiro, po velnių, Ricky apatiniai ir vėl ant virtuvės stalo!!“ – surinka švelnus, dainingas balsas, tik dabar virtęs riaumojančiu slibinu. „O taviškius, tuos tavo mylimiausius tigrinius su prisiūta pliušine liūto galva įsidėti pats žinai kam, aną savaitę radau sukištus savo bate!!“ – ne ką tyliau užriaumoja gerokai prarūkytas balsas. Tyliai nusijuokiu ir su kakava įsitaisau ant oda išmuštos sofos greta plonos it popierius sienos. „Tai man niekada neatsibos“ – nusišypsau ir vėl įsiklausau to cirko. Bet staiga įsivyrauja tyla. Po poros minučių ji vis dar tęsiasi ir man pasidaro dar smalsiau. „Kas ten nutiko?“ – klausiu savęs ir kaip tik tuo metu pasigirsta durų skambutis. Nerangiai pakylu nuo sofos ir nušliaužiu link durų, atveriu jas nė nepažiūrėjusi pro akutę ir sustingstu.

- Labas, brangute, aš Strify, – prieš mane stovi dailaus veido blondinas, su kuriuo jau esu susidūrusi laiptinėje. – Man reikėtų tavo paslaugos, – nė nesulaukęs pritarimo šviesiaplaukis grubiai griebia mane už rankos ir be paliovos kalbėdamas tempia paskui save vos apšviestu laiptinės koridoriumi. - Taip jau nutiko, kad esi mūsų kaimynė, o kadangi čia sienos tokios plonos, tad tikrai turėjai girdėti kiekvieną mūsų žodelį pastaruosius porą mėnesių, kai baigėsi mūsų tur...

- Kuo save laikai? – išgirdusi paskutinįjį kaimyno sakinį užprotestuoju ir pertraukiu jį, nors puikiai žinau, jog jis teisus: juk iš tikrųjų mieliausias užsiėmimas paskutiniu metu buvo klausytis tų paikų stileivų barnių ir tyliai iš jų šaipytis. – Tarytum neturėčiau ką veikti! – vėl jam drebiu.

- Na, gerai, tebūnie tavo teisybė, nors abu puikiai žinom, kieno turėtų būti viršus, – piktai sumurma ir atlapoja savo buto duris, vis dar nepaleisdamas šlapio mano delno, tarsi bijodamas, kad pabėgsiu.

- Ko būtent iš manęs nori? – nepatikliai paklausiu ir ištraukiu ranką, tuo metu smalsiai apsidairydama aplinkui. Ant žemės išbarstyti drabužiai, daugiausia gana moteriški, tik kur ne kur voliojasi tamsūs vyriški marškinėliai ir siauri džinsai, komoda prieškambaryje klote nuklota puikių firmų kosmetika ir kvepalų buteliukais, tiesa, šie buvo vyriški, o į mane žvelgė dvi poros nustebusių akių.

Strify, nekreipdamas dėmesio į šitą jovalą ir tuos du vaikigalius, spoksančius į mane taip, tarsi tuojau pultų, stumteli mane į butą, o pats grakščiai paeina į priekį, po savęs užverdamas duris.

- Noriu, kad padėtum įrodyti man, kad daugumose kvailų situacijų su šitais pusgalviais, - galva parodo į tuos du vaikinus, - aš buvau nekaltas. Juk turėjai viską girdėti!

Nužvelgiau vaikinus. Vienas iš jų trumpai kirptais rusvais plaukais ir veideliu, tiesiog nulietu žinių pranešėjo darbui (kaip vėliau paaiškėjo, jis tikrai dirba televizijoje), o kitas – šviesiai dažytų plaukų, lygiai tokio pat atspalvio, kaip Strify, tik kiek kitaip kirptų, ir ne ką prastesniu snukučiu. Akimirksniu susidariau išvadą apie vaikinų kėslus.

- Nejau tikrai manai, kad užkibsiu ant tokio kabliuko? – piktai dėbteliu į Strify.

- Ką? – pažvelgia pasimetusiu žvilgsniu.

- Jūs iš tų, kurie vadovaujasi visiems vaikinams žinoma taisykle: bėk, pagauk, išprievartauk. Nejau manėt, kad būsiu tokia kvaila? Eikit po velnių! – užprotestavusi jau roviausi pro duris, kai Strify pradėjo nežmoniškai juoktis.

- Jie... jie... gėjai! – vos tvardydamasis išlemena.

Lėtai atsisukau pripažindama pralaimėjimą. Juk iš tiesų – ką čia galėtų daryti tiek moteriškos kosmetikos ir šitokie apdarai? Panašu, kad gerokai apsikvailinau.

- O tu? Gėjus? – paklausiu tyliai.

- Dar ne, - vis dar kvatodamas atsako Strify.

Ir taip geras penkias minutes, kol jis pagaliau sukvykia, jog nuo ašarų iš juoko jam tuoj nubėgs tušas. Ar jis tikrai sakė, kad yra ne gėjus? Sunku tuo patikėti, kai elgiasi šitaip.

- Žodžiu, užeik ir jauskis kaip namie, nes panašu, kad su tais bukagalviais aiškinsimės visą Kalėdų vakarą! – akimirksniu surimtėja ir dar kartą mane stumteli priekin.

- Jau geriau bukagalviai, nei tokie kaip tu, Strify, - mesteli jam rudaplaukis ir prieina prie manęs. – Aš Ricky, o jis, - parodo į mažaūgį blondiną, stovėjusį greta jo, - mano mažutis. Oi, tai yra, Kiro, - nusijuokia.

Ir taip viskas prasidėjo...

- Oi, branguti, tik nepasakok man nebūtų dalykų! – visa gerkle rėkė Kiro po geros valandos aiškinimosi. Tuo metu kambaryje jau buvo sugužėję ir kiti buto gyventojai - buvo įdomu, ar jie taip pat buvo netradicinės orientacijos, ar dar ne, kaip Strify, bet antrą kartą klausti nesiryžau. Tačiau dėl vieno, taip pat šviesiaplaukio, jei neklystu, jo vardas buvo Yu, buvau visiškai tikra – vaikinas nenuleido nuo manęs akių. Taigi aš arba buvau panaši į vaikiną, arba jam patiko merginos.

- Brangute, pasakyk, kaip iš tikrųjų buvo! – į mane dramatišku veidu kreipėsi Strify. Buvo keista dėl dviejų dalykų: visų pirma, nei vienas dar nepaklausė mano vardo, antra, jie nesiliovė vieni kitų ir manęs vadinti brangučiais.

- Juk sakiau, kad nemačiau ir tuo labiau negirdėjau, kas tą dieną vyko ir kuris iš jūsų paėmė Strify blakstienų tušą ir kuris visą laiką naudojasi jo pudra! – desperatiškai pakartojau jau šimtinį kartą.

Dar vienas blondinas, o jų čia buvo pragariškai daug, sėdėjęs greta manęs, delnu pliaukštelėjo į kaktą.

- Shini, kantrybės, atnešiu alaus ir visi jie pamirš, kieno tušas ar pudra dingo, - jam tyliai pakuždėjo vienintelis namų juodaplaukis, Romeo, ir niekieno nepastebėtas nuslinko į kitą kambarį.

- Tu, idiote paskutinis, tuojau pat grąžink, ką paėmei!! – Strify ir toliau puolė Kiro. Panašu, kad jis buvo netoli ašarų ribos – negi tikrai galima apsiverkti dėl dingusios kosmetikos?

- Ho ho ho, štai ir Kalėdų senelis, atnešiau visiems dovanų! – staiga ir vėl pasirodė Romeo, tik šį kartą apsisiautęs raudonu chalatu ir nešinas daugybe skardinių alaus. – Še, vaikučiai, linksmų šventų Kalėdų visiems, ho ho ho! – ir toliau krypuodamas it senis, pamėtė visiems po skardinę.

Nuo tos akimirkos audrų nebeliko nė kvapo, o po poros valandų vienintelis kvapas, kurį užuodžiau, buvo alkoholio...

- Senovės literatūroje skaičiau, kad... – apgirtusiu balsu kalbėjo dramų šeimininkas Strify, jau išgėręs tiek, kad būtų užtekę visam daugiabučiui prigirdyti.

- Jo senovės literatūra – praėjusio mėnesio „Vogue“! – pertraukė jį Ricky ir kambarys sugriaudėjo nuo juoko.

Gretimame kambaryje Yu ir Romeo, nors ir ne ką mažiau girtesni nei likusieji, lakstė pirmyn atgal ir vis tampė vaikinų daiktus į vieną krūvą. Greičiausiai ruošėsi dar vienam audringam pokštui, kurio kaltininkas ir vėl liktų Kiro. Nusišypsojau, tyliai atsistojau ir patraukiau namo. Panašu, kad ir šios Kalėdos Bizarams bus nepamirštamos...