Snaigės dideliais gabalais taip smarkiai krito iš tamsių debesų, atrodo, kad į jas bežiūrintis žmogus tematytų pagreitintą seno filmo veiksmą, nieko daugiau išskyrus snaiges. Rytas buvo tylus, ramus, ypatingas – kalendoriuje, kuris kabėjo ant taškuotų sienų jis buvo apvestas raudonai. Niekam nė nekilo priekabių, kokia tai galėtų būti diena, visi žino, kad Kalėdos.
Lovoje gulėjęs vaikinas sunkiai apsivertė lovoje, o ant jo dešiniojo skruosto buvo pripaišyta milijonas raudonų snaigių, o ties antakiais tiek vienoje, tiek kitoje pusėje puikavosi trijų colių raudoniu degantys kaspinėliai. Šviesiose Kiro plaukuose žibėjo priklijuojamos žvaigždutės. „Kalėdinis žaisliukas“ – pagalvotų pusė Kiro gerbėjų, jei šio žygdarbio didvyris Yu patalpintų šio vaizdo fotografiją twitter‘yje, o jei dar pridėtų komentarą, kuris skambėtų „i‘m makaka girl“. Žinoma, Kiro to nežinojo, nė nepagalvojo apie tai, toliau sapnavo Tomo ir Džerio kalėdinius nuotykus Aliaskoje. O Yu nuo savo minčių tyliai nusijuokė, lyg tai būtų uždrausta, ir tylutėliai dingo už pravertų durų.
Laikrodis svetainėje – vaikinų bute, mušė septintą ryto. Keista tas, jei tokiu laiku galėtum pamatyti nors vieną iš jų gyvą. Pandos šlepetėmis apsiginklavęs Yu šlepsėjo į svetainę su šusnimi dovanų, tik staiga jis sukliko nesavu balsu, beveik tokiu pačiu, kaip Strify pamatęs savo be makiažo. Po jo kliksmo visos dovanos pabiro ant žemės. O tuomet jis išgirdo žymiai gyvensį Strify klyklą, palyginus su juo, ir dar vieną dovanų kritimo ataką.
-Yu, čikito, po galais! – perbalusiu veidu atsisuko Strify.
Jo smulkų kūną dengė kalėdų senelio drabužiai, o ant akių krito balti pūkeliai nuo raudonų aguonų spalvos kalėdinės kepuraitės.
-Tu išprotėjai? – Yu balsas pagaliau sugrįžo ir jis nebecypė, kaip maža mergaitė. – Ką čia veiki su tais skarmalais?
-Šaa, Yu! – perpykusiu veidu Strify tiesiog žaibavo į Yu. – Nene ne! Yu, nebandyk! Mes juk draugai, aš gi dar turiu meškutį, tu irgi turi, ar prisimeni? – Strify ėmė berti enaiškius žodžius, vos pamatęs, kad Yukis traukiasi iš kišenės savo blizgantį telefoną. – Pabandyk mane nufotografuoti ir aš žlugęs! O jei aš žlugęs, tu irgi žlugęs. Ar gali pagalvoti? Mes abu būsime žlugę! Aš tau nurausiu, kas paprastai nenusirauna, ir būsi raumenų pritvinkusi mergaitė! – Strify tiesiog duso nuo savo tariamų žodžių.
-Ramiai, mieloji snieguole, - Yu nustatė savo koketišką balso toną. – Milijonas paslaugų ir niekas nesužinos apie tave paslaptį persirenginėti į snieguoles? – jis ištiesė „snieguolei“ ranką.
-Čia kalėdų senelio apranga, mulki, - Strify ištiesė jam ranką ir nemaloniai paspaudė.
Strify lyg niekur nieko ėmė toliau dėlioti dovanas. Vien jo pačio dovanos sau užėmė daugiau nei pusę viso kambario. Kiro dovanų maišeliai buvo rausvi ir kvepėjo šampūnais. „Negi tikrai jis smirdi?“ į visą tai bežiūrėdamas Yu sudvejojo ir pauostė savo rankas. Galiausiai ir jų į kampą sustatė savo dovanas.
-Ei, kodėl man tiek mažai? – nusirengdamas kalėdų senelio aprangą ėmė zirzti Strify. – Aš geras buvau! Ar ten prabangi dulcė? – jo akys žibėjo kaip du kristalai. – O neee, bilietas tik man ir man į Le Francė? – jis puolė glebesčiuoti Yu.
O tuomet ir vėl pasigirdo baisus Strify riksmas.
-Yu! Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa! – jis rėkė nesavu balsu. – Tu gal pedo?
Yu net atšoko į sieną dėl staigaus riksmo.
-Tau Strify gal negera? Elgiesi, kaip niekada keistai per Kalėdas, - Yu jau sukosi atgal link dovanų, rodydamas, kad pasiims sau Strify dovanas.
-Ne ne ne! – Strify stovėjo pusnuogis su raudonomis apatinkelnėmis prisišliejęs prie sienos. – Bet tavo šlepetės, - vaikino žvilgsnis buvo susijaudinęs. – Tavo skonis prastėja kas dieną.. – susirūpinęs tarė Strify.
Shin, kaip mustangas puolė prie didžiosios eglės aplink kurią tartum pilys stovėjo dovanos. Pasičiupęs kelias dailiai suviniotas dėžutes jis ėmė plėšti nuo jų dovanų popierių.
-Dantų šepetėlis?! Tik vienas ir nieko daugiau? Tokioje didelėje dėžėje..– jo balse jautėsi verksmas. –Strify, tu bjaurybe, net man tau gaila pinigų dovanai? – jis sviedė tuščią dėžutę į Strify.
-Ramiai ramiai, Shinuli, pats pagalvok, kaip tai vertinga, juk tavo dantys bus beveik tokie patys idealūs kaip mano! – Strify išiepė dantis, kaip blendamet reklamoje.
-Bjaurybė.. – tyliai sumurmėjo Shin ir puolėsi kitų dovanų.
-Meškutis? Va ta fak, - sudejavo Yu. – Strify, tu kiaule!
Vargšelį kalėdų senelį eks snieguolę Strify užkrito nepasitenkinimas dovanomis.
-Vaikinai, bet pažiūrėkit, kokius gerus ir prabangius kvepalus pats gavau? – jis užsipurškė šlakelį ant savęs. –Gi duosiu ir jums, viščiukai.
Staiga visi nutilo, tik girdėjosi Strify popieriaus plėšymas, bet galiausiai ir jis nutilo.
-Ei, kodėl čia taip tylu? – jis atsisuko į Yu, už kurio pamatė Kiro. – O dieveee! Kalėdų senelis naktį išsinešė Kiro ir atnešė Kirę!! – jis tiesiog isteriškai cypė. – O aš taip tą beždžionėlę mylėjau, taip mylėjau!
-Kas jums darosi? – Kiro nepatenkintas burbtelėjo.
-Imk visas dovanas, imk! – verkšleno Strify. – Atiduodu viską, tik neliesk manęs!
Pasigirdo Yu ir Shin juokas. Vaikinai šoko laimės šokį.
-Linsmų Kalėdų, žaisliuk, - šyptelėjo Yu Kiro ir parodė jo miegančio nuotrauką.
-Po galais, Yu! Aš tave užmušiu!
Kiro ėmė vaikytis tamsiaplaukį po visus namus, mėtyti į jį kalėdinius papuošimus, saldainius, kol galiausiai Yu parkrito, o Kirė užokusi ant jo ėmė daužyti jam per veidą.
-Atsargiau, Kiro, nubyrės žvaigždutės, - paskutinius žodžius tarė Yu. – Bet jei nubyrės, daugiau neklijuosiu!
Pro duris su diiiideliu dpvanų maišu įžengė Romeo.
-Katinėliai, ką praleidau?
Strify nieko nesakęs ėmė mėtyti į Romeo sausainius.
-Še tau kiauše! Linsmų kalėdų, - pernelyg įsuijautęs į vaidmenį rėkavo Strify.
-O dieve.. Vienas namuose jiems kenkia, - supanikavo Shin pakuodamas Strify dovanas.
Žaliųjų lapelių komanda
Ačiū Ielei ^^
+
AtsakytiPanaikinti