Gabrielė: žinoma, kad skaitau. neįsivaizduoju dabartinio savo gyvenimo be knygos, tik visa bėda yra ta, kad man sunku ją išsirinkti, todėl kartais savaičių savaites sėdžiu be jokios ir nieko neskaitau, mat nerandu "geros" knygos. esu tam labai išranki. paskutinė perskaityta knyga buvo "ką tau skyrė likimas - vienuolis, kuris pardavė ferarį". tiesiog likau sužavėta. paprasta, genialu. nesu linkusi siūlyti knygų, nes kiekvieno skonis skirtingas, tačiau būsiu sentimentali ir rekomenduosiu "Mažąjį Princą".^^
Rasa: Kaip vertini šiuolaikinio jaunimo “beraštystę”, kai dauguma knygas iškeičia į all night long pasilinksminimus?
Gabrielė: hmmm. tokie žmonės, mano nuomone, praranda daugybę galimybių ir apsiriboja paviršutiniškumu.
Rasa: Žinau, kad domiesi fotografija. Kada ir kaip pirmą kartą įsisukai į tą ratą?
Gabrielė: sunku pasakyti. fotografija man nuo pat mažumės buvo įdomus dalykas, kaip ten atsiranda šypsena, kaip lieka žvilgsnis ir t.t. tėtis visuomet fotografuodavo, o dar mano senelis buvo fotografas, tad nuolat girdėdavau istorijas apie jų ryškinimo procesą^^ o pati taip tikrai fotoaparatą paėmiau į rankas prieš gerus ketverius metus. matyt sutikau žmogų, kuris tiesiog taip įkvėpė. o dabar - neįsivaizduoju nė dienos be fotoaparato^^
Rasa: Kokių fotomenininkų darbus laikai siektinu pavyzdžiu?
Gabrielė: A.Ščiavinskaitės ir J.Petrausko.
Rasa: Kodėl būtent jų?
Gabrielė: mane žavi paprastų žmonių genialumas ir originalumas.
Rasa: Ko Tau trūksta iki besąlygiškos laimės šią akimirką?
Gabrielė: šią akimirką sėdžiu prie jūros ir geriu aviečių arbatą. šviečia saulė, o jūra neapsakomai gražiai banguoja. ko gali betrūkti? turbūt didesnio užtikrintumo, savimi pasitikėjimo jausmo ir draugo apkabinimo, kad nebūtų šalta.
Rasa: Kokios asociacijos Tau kyla, išgirdus žodį “meilė”?
Gabrielė: kodėl būtent šitoks turėjo būti klausimas? aš kažkodėl iš karto mintyse matau - žiemą, elegantiškai krentančias snaiges, šąlančias rankas ir tą Kažką, kuris sugeba sušildyti ir šypsosi, o akys kalba be lūpų.
Rasa: Didžiausia Tavo svajonė?
Gabrielė: sėdžiu ir galvoju. esu girdėjusi, kad žmogus be svajonių niekas, o ir pati manau, kad norai, tikslai, svajonės mano gyvenimo varikliukas, o dabar mąstau. jeigu pasakyčiau, kad neturiu, tai būtų netiesa, tad pasakysiu ką pirmiausiai pamaniau "kad grįžtų Jie", nes tuomet bus gerai, nes tada viskas nebesibaigs taip greitai.
Rasa: Kokius žmones laikai idealais, kalbant abstrakčiai?
Gabrielė: labiausiai tuos, kurie visada išlieka optimistai.
Rasa: Galbūt jau pradėjai mąstyti apie tai, su kuo norėtum sieti savo veiklą ateityje?
Gabrielė: šiuo metu linkstu į mediciną arba dantukų fėjos darbą.
Rasa: Ko Tau reikia visiškam atsipalaidavimui?
Gabrielė: svarbiausiai vienatvės, o tada viso kito - arbatos, muzikos, geros knygos ar filmo.
Rasa: Ką manai apie dietas?
Gabrielė: manau, kad tai yra kvaila. gyvenimas vienas reikia valgyti ką nori! ;D obuolys ar duona su vandeniu neišgelbės pasaulio.
Rasa: Kokia aplankyta užsienio šalis paliko didžiausią įspūdį?
Gabrielė: kad ir kaip mylėčiau vokietiją, šiuo atveju vienareikšmiškai prancūzija.
Rasa: Kokia Tavo nuomonė apie itin aktyvų laisvalaikį?
Gabrielė: aš už, palaikau! tie žmonės visada būna tokie energingi ir šmaikštūs. man pačiai to imtis reiktų tik tinginystės daro savo.. todėl dažniausiai pati renkuosi ramesnį laisvalaikį.
Rasa: Kaip žinia, daugumai Cinema Bizarre fanų Romeo jau nuo pat pirmos dienos nedarė gero įspūdžio. O kaip yra Tau?
Gabrielė: man pačiai jis nekėlė gerų emocijų ir nepadarė gero įspūdžio. o juk sako, kad pirmas įspūdis lemia daug. galbūt iš pradžių negalėjau pamėgti jo dėl to, kad man labai trūko Lumio, o begalo mylėdama Strify supratau dar ir tai, kad jis nė pro kur nėra tobulas, taigi, mano lentelėje jis visada likdavo gale.
Rasa: Kaip vertini dabartinę grupės narių veiklą?
Gabrielė: tai vis dar skaudi tema man. džiaugiuosi, kad jie daro kažką, kuria, nedingsta iš mūsų gyvenimų, tačiau dar labiau džiaugčiau ir juos vertinčiau, jeigu jie būtų kartu.
Rasa: Ką keistum BIZOKU, jei viskas būtų Tavo rankose?
Gabrielė: niekada apie tai negalvojau. viskas ką daro administracija dabar yra šaunu, kad ir keisti nelabai būtų ką. galbūt stengčiausi dėl aktyvesnių narių, bet tai daryti galiu ir dabar : )
Rasa: Tai jau antrasis Tavo interviu mūsų šeimai, bet tiesiog negaliu nepaprašyti - Tavo palinkėjimai BIZOKU.
Gabrielė: nesakysiu daug, tik per šitiek laiko, kas man atrodo yra svarbiausia. nepraraskime vilties, nes juk ji miršta paskutinė ir neužmirškime to, kas mums leido tiek svajoti, tiek kurti, tiek būti, to, kas leido būti savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą