Yumina: aš savanaudė ir domiuosi tik savomis problemomis

Laura: Kas yra Rasa, kokią ją mato visi, ir kokią ji yra pati sau?
Rasa: Pati sau esu ne iki galo atsiskleidusi būtybė. Kartais galiu būti vienokia, o po akimirkos visiškai priešinga. Keičiantis nuotaikoms, kitomis spalvomis nusisplavoja ir mano asmenybė. Todėl tiksliai pasakyti, kas yra toji tikroji Rasa, aš negaliu. O kokią mane mato kiti, visai kas kita. Vieni regi vėjavaikę, niekaip negalinčią surimtėti merginą, kiti - žmogų, mėgstantį būti dėmesio centre ir kartais pernelyg pasipūtusį, o treti mato visišką klaustuką bandydami suprasti, kokia visgi esu iš tikrųjų.

Laura: Kokią Rasą matai ateityje?
Rasa: Vis dar neišmokusią patylėti tada, kai to reikia ir pasinėrusią į kokį pusšimtį veiklų vienu metu.

Laura: Ar gyvendama dabartinį savo gyvenimą, mirdama galėtum sakyti, kad nieko nesigaili ir tau viskas patiko?
Rasa: Manau, taip.

Laura: Kokie tavo gyvenimo aspektai leidžia tau atsakyti taip?
Rasa: Laikui bėgant išmokau nesigailėti to, kas buvo. Todėl jei ir numirčiau, nebūtų nieko, dėl ko reikėtų lieti ašaras ir kaltinti save, kodėl nepadariau to ar ano.

Laura: Įsimintiniausia akimirka tavo gyvenime?
Rasa: Negalėčiau įvardinti vienos. Visas mano gyvenimas vienaip ar kitaip įsimintinas.

Laura: Kaip atrodo tavo vasaros diena?
Rasa: Pastaruoju metu tai prabudimas anksti ryte, nervingas žvilgtelėjimas į laikrodį, tada šioks toks snūduriavimas, visos rytinės smulkmenos ir galiausiai veikla sau, nes tik vasarą galiu sau tai leisti.

Laura: Kodėl vasaros metu keliesi anksti ir dar nervinga ir kokia ta veikla sau?
Rasa: Nes galvoje per daug didelis kiekis minčių, neleidžiantis miegoti, o kas gi nebus nervingas prabudęs šeštą ryto? Veikla sau tai knygos, fotografija, filmai ir sportas, kuris šiaip jau nebuvo dažnas mano gyvenimo palydovas, bet vasarą nesinorėjo apsileisti.

Laura: Kokiais menais užsiėmi? Kokiuose norėtum save patobulinti?
Rasa: Šiuo metu tik fotografija. Tobulinti save norėčiau rašyme, nors pastaruoju metu esu gerokai susipykusi su fantazija. Taip pat būtų įdomu grįžti prie grojimo bei piešimo ir tose srityse gerokai spirti sau į užpakalį, nes jau seniai esu sau tai pažadėjusi, bet tie žingsniai tobulumo link mano vis yra atidėliojami.

Laura: Koks yra gero ir gražaus gyvenimo receptas?
Rasa: Absoliučiai pozityvų mąstymą tame dėčiau kaip svarbiausią ir skoniui daugiausiai įtakos turintį igridientą, pabarstyčiau užsispyrimo siekiant užsibrėžtų dalykų, įdėčiau žiupsnelį logikos, kad viskas eitųsi sklandžiau, o viską sumaišiusi ir jau įdėjusį į lėkštę, ant viršaus pabarstyčiau noru tobulėti visose gyvenimo srityse.

Laura: Kuri savaitės diena tau ypatingiausia? Kodėl?
Rasa: Nemėgstu išskirti nei mėgstamiausių spalvų, nei mylimiausių draugų, nei ypatingiausių savaitės dienų, todėl tokios neturiu.

Laura: Visiems pasitaiko juodų dienų. Kaip pati brendi iš tokių duobių?
Rasa: Blogos nuotaikos atsikratau išdėjus ką nors į šuns dienas :) Labai padeda!

Laura: Ką manai apie hedonistišką pasaulio sampratą?
Rasa: Nematau joje nieko blogo. Jei tai ne etinis hedonizmas (nors ir tai, žiūrint mano, kaip didelės egoistės akimis, nėra klaidinga malonumo samprata), tame nėra nieko smerktino. O visumoje palaikau altruistinius hedonistus.

Laura: Kokia tavo nuomonė apie feminizmą ir mačizmą?
Rasa: Palaikau abiejų lyčių lygybę, nors kartais ir burbteliu ką nors, kas nelabai gražiai nuspalvina vyrų giminę.

Laura: Geriausia arbata ir skaniausi sausainiai ramiam vakarui su knyga?
Rasa: Arbatos nebegeriu, todėl tuo klausimu patarti negalėčiau, o sausainiai be jokių varžovų - skaniausi visada kepti pačios :)

Laura: Gal galėtum pasidalinti kokiu nors receptu?
Rasa: Geriausi receptai kiekvienam pagal skonį :)

Laura: Ką padarytum, jei dienai galėtum virsti didžiausiu savo priešu?
Rasa: Iš tiesų, net nežinau. Turbūt visais įmanomais būdais stengčiausi apjuodinti jį visose gyvenimo srityse, o galiausiai labai nenoriai grįžčiau atgal į savo kūną, nes tai man garantuotai velniškai patiktų.

Laura: Jei turėtum laiko mašiną, keliautum į praeitį ar ateitį? Ką ten veiktum?
Rasa: Vienareikšmiškai - į ateitį. Būtų įdomu pamatyti save po kokių dešimties metų, nukeliauti į labiausiai įsiminusias vietas ir pažiūrėti, kaip jas palietė laikas, sutikti žmones, kurie po šitiekos laiko turbūt būtų žvėriškai pasikeitę ir paklausti jų to paties klausimo - į praeitį ar visgi į ateitį? O tada mielai juos pasiimčiau į savo laiko mašiną, tegu pamalonina savo smalsumą :)

Laura: Kur dabar norėtum nukeliauti?
Rasa: Į kokią nors ramią vietelę netoli jūros, kur paplūdimys būtų tik mano ir dar kartą mano, o vienišas medinis namelis dvelktų ramybe.

Laura: Pasaulis pilnas problemų. Kokias didžiausias įžvelgi Lietuvoje ir pasaulyje? Kaip jas spręstum?
Rasa: Aš savanaudė ir domiuosi tik savomis problemomis.

Laura: Kurį Cinema Bizarre narį norėtum sutikti? Kaip tai turėtų atrodyti? Apie ką su juo kalbėtum?
Rasa: Jei galėčiau rinktis, tai būtų Shin. Jis visada slėpėsi po ankštu kiautu, o dabar, pasirodęs visu gražumu, man pasirodė be galo įdomus. Nesvarbu, kaip jį sutikčiau - atsitiktinai ar tūnant tamsiam užkoboryj ir ilgesingai jo laukiant -, bet būtinai paklausčiau jo, kaip įvyko tas lūžis jo gyvenime, privertęs viską apversti aukštyn kojom.

Laura: Nelabai seniai ir tikrai nelabai tikėtai tapai BIZOKU administratore. Ką tau tai reiškė?
Rasa: Toks šūvis į viršų man be abejonės reiškė daug. Degiau ir tebedegu noru kažką keisti, o prisidėjimas prie administracijos buvo šansas viską įgyvendinti ir padėti BIZOKU šeimai plėstis toliau. Džiaugiuosi, kad gavau progą.


Laura: Ką gi, Rasa, liko palinkėjimas BIZOKU. Prašau.
Rasa: Šiuo klausimu galiu tik kartotis, bet palinkėsiu darnos ir stiprybės. Drauge kurstykim tą tikėjimo ugnelę ir niekada niekada nepalūžkim.